Katerina, Grinvičo rūmai, 1540 m. sausio 3 d.
Kaip visuomet svajojau, po pietų nuostabioje, dailiausių pasaulyje vyrų pilnoje menėje vyks šokiai. Ir ko negalėjau įsivaizduoti net drąsiausiose fantazijose, aš vilkiu naujutėle suknia, prie kurios prisegta taip, kad išsyk pastebėtum, žiba mano naujoji aukso segė, padovanota paties Anglijos karaliaus. Aš ją nuolat čiupinėju, lyg norėdama parodyti ir paklausti: „Ką pasakysite? Neblogai už praktiškai pirmą dieną rūmuose?” Karalius soste atrodo galingas ir tėviškas, o ledi Ana šalia jo graži, kiek tai įmanoma su tokia klaikia suknele. Siūti sabalus ant taftinės palapinės yra tas pat, kas nutėkšti juos į Temzę. Aš taip susikremtu dėl puikiųjų kailiukų, jog kurį laiką aptemsta mano gera nuotaika.
Tada apsidairau po salę. Žinoma, kukliai, tarsi nežiūrėdama į nieką konkrečiai. Pastebiu vieną jauną gražuolį, toliau — kitą, netgi visą pustuzinį dvariškių, su kuriais mielai susipažinčiau. Kai kurie kartu sėdi prie stalo. Tai pažų stalas, jie visi kilę iš garsių šeimų, turtingi ir pelnę šeimininko palankumą. Derehamas, vargšas Derehamas yra niekas lyginant su jais, o Henris Manoksas tiktų jiems nebent į tarnus. Tai bus naujieji mano garbintojai. Man sunku atplėšti nuo jų akis.
Nuo žvilgsnių pajuntu malonų jaudulį, kuris leidžia suprasti, jog esu stebima, esu geidžiama, jog bus minimas mano vardas, gal net gausiu laiškelį, ir vėl prasidės smagus nuotykis. Vaikinas paklaus mano vardo, atsiųs man žinutę.
Sutiksiu pasimatyti su juo, mes žvilgčiosime vienas į kitą ir kalbėsime nesąmones šokdami, pietaudami ar sportuodami. Tada seks bučinys, dar vienas, saldi vilionė, ir aš pažinsiu naujo vaikino glamones, saldžius bučinius, vėl įsimylėsiu iki ausų.
Pietūs nepaprastai gardūs, bet aš tik knaibau maistą, nenorėdama pasirodyti godi, nes rūmuose kas nors būtinai stebi. Mūsų stalas pasuktas į menės priekį, todėl natūralu, jog pakėlusi akis pamatau karalių. Dėl prašmatnių apdarų ir plačios aukso apykaklės gali supainioti jį su senu paveikslu virš altoriaus; turiu galvoje, Dievo paveikslu. Jis toks didingas ir storas, taip gausiai apsikarstęs auksu ir brangakmeniais, kad tviska it brangenybių kalnas. Jo masyvus sostas užtiestas aukso audeklu, abipus leidžiasi siuvinėtos užuolaidos, tarnai patiekalus siūlo klūpėdami. Priklaupęs netgi patarnautojas su aukso dubeniu pamirkyti pirštus. Antrasis laiko karaliui lino drobę. Jie atsiklaupę ir dar nuleidę galvas, lyg būtų tokie niekingi padarai, kad nedrįstų pažvelgti valdovui į akis.
Todėl, kai šis pakelia akis ir pastebi mane žiūrinčią, nebežinau, ar turėčiau nusisukti, nusilenkti ar padaryti dar ką nors. Aš tokia sutrikusi, kad šypteliu, nukreipiu žvilgsnį į šoną, vėl dirsteliu, ar jis nežiūri. Jis žiūri. Tada pajuntu, jog elgiuosi taip, kaip viliodama vaikiną, todėl pasijutusi kaip paskutinė kvailė nukaistu ir nuleidžiu akis į savo lėkštę. Po kurio laiko pro nuleistas blakstienas dirstelėjusi, ar karalius vis dar stebi mane, pamatau jį, žvelgiantį žemyn į salę, tarsi niekada manęs ir nemačiusį.
Tačiau mane veria dėdės Hovardo žvilgsnis, ir aš išsigąstu, kad jis susirauks, nes iškart nenusilenkiau karaliui. Bet hercogas tik vos pastebimai linkteli man pritardamas ir toliau šnekasi su vyru iš dešinės. Vyru, kuris manimi visai nesidomi, kuriam ne mažiau kaip šimtas devyniasdešimt dveji.
Aš neatsistebiu, koks senas šitas dvaras, o ir pats karalius koks sukriošėlis. Visuomet maniau, jog rūmuose gyvena jauni, gražūs ir linksmi žmonės, ne kokie seneliai. Prisiekiu, karalius neturi draugų, jaunesnių nei penkiasdešimties metų. Didysis jo bičiulis Čarlzas Brendonas, esą, kerintis žavesio įsikūnijimas, yra visiškas senukas, suvaikėjęs penkiasdešimtmetis. Mano senelė apie karalių kalba kaip apie princą, kurį pažinojo vaikystėje, todėl aš ir suklydau. Ji tokia sena, kad pamiršta metus. Tikriausiai tebemano esanti jauna. Kai mini karalienę, visuomet kalba apie Kateriną Aragonietę, o ne apie karalienę Džeinę ar ledi Aną Bolein. Ji tiesiog atmeta visas karalienes po Katerinos. Jei atvirai, mano senelę taip nugąsdino dukterėčios Anos Bolein žlugimas, kad užsimena apie ją, tiktai norėdama pagąsdinti tokias blogas mergaites, kaip aš.
Ne visada taip buvo. Aš dar prisimenu, kai man atvykus į netikros senelės namus Horšame kas antrame sakinyje girdėdavau „mano dukterėčia karalienė”, o kiekviename laiške į Londoną buvo prašoma malonės, pinigų, tarno vietos arba pamokyti vienuolyną, pašalinti kokį kunigą ar vienuolyno vyresniąją. Kai Ana susilaukė dukrytės, daug kalbėta apie „mūsų mažąją princesę Elžbietą” ir dėta vilčių, jog kitas vaikas bus berniukas. Visi man žadėjo vietą dvare, pusseserės svitoje. Kas žino, kokį vyrą galėjau gauti, būdama Anglijos karalienės giminaitė? Marija, kita pusseserė iš Hovardų pusės, ištekėjo už karaliaus pavainikio sūnaus Henrio Fitsrojaus, o pusbrolis pretendavo vesti princesę Mariją. Mes taip susaistyti vedybiniais saitais su Tiudorais, lyg patys būtume karališko kraujo. Bet vėliau, kaip kad ne iš karto pastebi besiartinančią žiemą, taip vis mažiau būdavo kalbama apie Aną, vis dažniau kildavo abejonių dėl jos dvaro ateities. Vieną dieną mano netikra senelė sušaukė visus namiškius į didžiąją menę ir pranešė, jog Ana Bolein (taip ir pasakė, be titulo, nenurodydama giminystės ryšio), Ana Bolein sutepė savo bei giminės vardą, išdavė karalių, todėl nei ji, nei jos brolis daugiau nebebus minimi.
Aišku, mes nekantravome sužinoti, kas nutiko, nors ir iš tarnų lūpų. Tiktai vėliau iš Londono mus galiausiai pasiekė žinia, kuo prasikalto mano pusseserė, karalienė Ana. Auklė, kaip šiandien atsimenu, pasakė, kad ledi Ana apkaltinta siaubingais nusikaltimais, sanguliavimu su daugybe vyrų, netgi savo pačios broliu, raganyste, išdavyste, karaliaus apkerėjimu ir visa virtine kitų siaubų, iš kurių man, mažai mergaitei, įstrigo tiktai vienas dalykas: karalienės kaltintojas buvo tikras jos dėdė, Norfolko hercogas. Jis vadovavo teismui, paskelbusiam jai mirties nuosprendį, o Hovardo sūnus, dailusis mano pusbrolis, išsipustęs iškeliavo į Tauerį, tarsi į mugę, pasižiūrėti, kaip nukerta galvą jo pusseserei.
Tuomet pagalvojau, kad mano dėdė, matyt, yra sudaręs sandėrį su velniu. Bet dabar galiu tik pasijuokti iš savo vaikiškų baimių, nes esu hercogo numylėtinė, taip jo vertinama, kad netgi įsakė Džeinei Bolein, pačiai ledi Ročford, kuo atidžiausiai manimi rūpintis ir netgi davė pinigų naujai suknelei. Akivaizdu, kad aš jam labai patinku, kad mane myli labiausiai iš visų giminės merginų ir tikisi, jog išpildysiu šeimos viltis, sudariusi kilmingą sąjungą, tapusi karalienės bičiule ar karaliaus geismo objektu. Laikiau hercogą klastingu ir beširdžiu, o dabar matau, kad man jis — geras dėdė.
Po pietų vyksta kaukių balius, visus prajuokina linksmas karaliaus juokdario numeris, o po jo seka daina, neištveriamai nuobodi daina. Karalius, kaip sužinau, yra didis muzikantas, todėl daugumą vakarų mums teks kęsti kurią nors jo dainą. Būna daug tralialiavimo, kurio visi klauso ištempę ausis ir garsiai ploja. Ledi Ana, man regis, ne geresnės už mane nuomonės apie dainą, bet ji daro klaidą, dairydamasi tuščiu žvilgsniu, lyg tyliai trokštų būti kur nors kitur. Matau, kaip karalius ją stebi ir nusigręžia suirzęs dėl sužadėtinės nedėmesingumo. Aš apsidrausdama suneriu pirštus po smakru ir šypsausi prisimerkusi, lyg netverčiau iš malonumo. Kokia laimė! Henrikas netyčia dirsteli į mane ir akivaizdžiai mano, kad jo muzika mane pakerėjo. Jis patenkintas plačiai išsišiepia, aš nusišypsau ir nuleidžiu akis, lyg bijodama per ilgai į jį užsižiūrėti.
— Puikiai atlikta, — sako ledi Ročford, ir aš išdidžiai jai šypteliu. Man patinka, baisiai patinka rūmų gyvenimas. Prisiekiu, jis apsuko man galvą.